Tai buvo pirmoji mano kelionė lėktuvu: skridome į Turkiją. Įspūdžiai puikūs.

Nuo pat pirmų atvykimo į Konya akimirkų ( atvykome 2018 m. balandžio mėn pabaigoje) matėme pačius nuostabiausius vaizdus. Net pirmąją naktį, kai atskridom, jau buvo į ką pažiūrėti: gražūs, unikalūs pastatai, aplinkui matyti kalnai. Konyjos mieste labai daug žmonių, mašinos lekia viena šalia kitos.

Kitą dieną, kai sužinojome visą tvarkaraštį, detalią informaciją apie projektą, nuvykome į mokyklą. Ten mus pasitiko minia mokinių, parodė savo šokių. Vos išlipę susipažinome su daugeliu mokyklos mokinių ir mokytojų – visi buvo labai draugiški.

Mokyklos kieme matėme mokinius, kurie ne šiaip sau sėdėjo pertraukos metu ir laukė, kol suskambės skambutis. Jie visi buvo kažkuo užsiėmę: kas žaidė futbolą, kas – tinklinį ar šiaip bendravo, diskutavo.

Įėję į mokyklą mes buvome supažindinti su platformomis, kurias naudosime dirbdami kompiuteriu, žaidėme susipažinimo žaidimus su kitomis grupėmis, turėjome savo asistentus, kurie mums pagelbėjo atlikti darbus: sukūrėme savo puslapį, sumontavome trumpą vaizdo įrašą apie Tauragę, kūrėme savo svetaines, tinklalapius.

Visiems labai patiko puiki virtuvė: pusryčiai, pietūs, vakarienė. Kaskart tekdavo išbandyti kažką naujo, o maistas čia buvo labai gardus: net sėdint pilnu pilvu vis norėjosi dar kažką paragauti.

Viena diena buvo skirta vien ekskursijoms: Žiūrėjome 3D filmus, aplankėme vieną iš didžiausių fermų apylinkėse, pamatėme įvairių robotų, pačių moderniausių elektroninių prietaisų. Ką beveikėme, nuolat jautėme vis stiprėjantį ryšį tarp mūsų ir kitų mokinių, tapome vis svarbesni draugai vieni kitiems. Mintis, jog reiks išvykti, kasdien vis labiau spaudė širdį. Dar svarbu tai, jog mes susidraugavome ir tarpusavyje, visi tapome tarsi penkių asmenų šeima: trys moksleiviai ir dvi nuostabios mokytojos.

Apskritai manau, kad mes pasirodėme puikiai, tiek dirbdami kompiuteriu, tiek bendraudami su kitais, niekur nekilo problemų. Paskutinę dieną, kai reikėjo atsisveikinti, daugelio projekto dalyvių skruostais riedėjo ašaros. Pažadėjome vienas kitam, jog dar visi susitiksime, nesvarbu, kiek laiko praeis.

Tai buvo pati geriausia savaitė, pilna įspūdžių, pilna puikių žmonių aplink. TIKIUOSI dar teks ten grįžti ir toliau domėtis jų kultūra, gyvenimu, grįžti tam, kad apkabintume kiekvieną sutiktą. Tam, ką pamatėme, trūksta žodžių apibūdinti.

Ernestas |Šturma, IVa klasė